|
Pirmas wreck’as kurį apžiūrėjome
buvo “SS Lina”. “SS Lina” arba Lena kaip kai kas ją vadina,buvo
pastatyta 1879 metais Škotijoje Andrew Leslie verfėje.
Ilgis 70 m
Plotis 9 m
Variklis- garo, Korpusas –
plieninis, denis – medinis. Paskirtis- krovininis laivas.
“Lina”
nuskendo 1912 m. užplaukusi ant uolų netoli Cres salos.Krovinys- medis.
Laivo priekis yra 25 m gylyje o
galas, visada skendintis rūke, 55 metruose.
Prie “Linos” nėrėme trise Eglė,
Robby ir aš. Startavome nedideliu laiveliu iš Plomin uosto, tik išplaukus pro
vartus mus pasitiko galingas vėjas ir visai nemažos bangos. Iš karto
pagalvojau, kad jei taip ir toliau tąsys tai iššokt iš laivo iššoksime bet kaip
atgal įsirupūžinti su sunkiomis plieninėmis “sparkėmis” ? Juolab laivas ne
visai pritaikytas nardymui ir kopėčiomis reikia palypėti apie 1,5 metro. Laimei
užplaukus už Cres salos vėjo praktiškai nesijaučia - sala patikima užuovėja.
Planas:
Nusileisti per triumus iki laivo
vairo 55 m ir tada jau deniu grįžti atgal į priekį 25 m. Deko – plaukiojant
pagal sienelę.
Dugno laikas 35 min. Dujos 21/35.
Vidutinis gylis 45 m. Deko dujos 50% Nitrox. Bendras panėrimo laikas 75- 80
min.
Rengiamės ir šokame į vandenį,
matomumas puikus, bet nuo paviršiaus Linos nesimato. Dar kartą pasitikrinam
įrangą ir žemyn, panėrus pirmuosius 5-6 metrus gelmėje ima ryškėti “Linos”
siluetas. Pagal planą nusileidžiame laivo priekyje. Denio praktiškai nebelikę
tik sijų tinklas, per to tinklo “akį” ir įlendame į triumą. Matomumas puikus
apie 15 metrų. Vandens temperatūra +11. Bet kadangi mes su sausais kostiumais
ir pripratę prie lietuviškų vandenų tai mums toks vandenukas- arbatėlė :)
Triume gražu, šviesu, nuo denio
sijų krenta ilgi šešėliai- superinė vieta filmavimui. Plaukiame triumu, link
laivo galo, užmetu akį į kompą , ką tik buvo 35 m o dabar jau 43 m, nors
praplaukėme visai nedaug. Lina stovi labai stačiu kampu, o triume to visai
nesijaučia. Nuo 47 m matomumas staigiai sumažėja iki 4-5 m , įplaukiame į rūką,
kurį kelia dugninės srovės. Nusileidžiame prie laivo achterštevenio ir
apžiūrime vairo plunksną, gylis 55 m, o matomumas dar prastesnis ir jau toks
visai lietuviškas gal 3 metrai. Ilgiau ten nėra ką veikti, vėl kylame ant
denio, čia visai netoli kažkada buvo šturvalas o dabar liko tik stovas…
Palandžiojame po denio antstatus ir po truputį kylame į viršų – vėl yra ką
filmuoti- denyje nardo tūkstančiai įvairiausių žuvų. Plaukiame į laivo priekį –
mūsų suplanuotos 35 minutės eina į pabaigą. Dar kartą apžiūrime įspūdingą laivo
forštevenį kylantį nuo dugno kokius 7-8 metrus ir keliaujame į 21 m kur turime
persijungti į dekompresinį Nitrox’ą. Iškilinėdami praleidžiame dar 40 minučių –
labai jau gražūs ir spalvingi skardžiai o ir matomumas tiesiog puikus.
Puikus panėrimas, nors anot
vietinių čia tik “playground” suprask žaidimų aikštelė o rytoj laukia rimtesni
laivai…
Rimtesnis laivas kuris mūsų laukė
kitą dieną buvo Cesare Rossarol.
Cesare Rossarol –
lengvasis italų eskadrinis minininkas pastatytas 1915 metais Genujoje. Kaip
tiems laikams tai buvo ypač greitas ir modernus karinis laivas, patruliavęs
Adrijos jūroje. 1918 m. lapkričio 4 dieną plaukdamas iš Pulos į Rijeką kliudė
povandeninę miną, sprogo, lūžo į dvi dalis ir labai greitai nuskendo.
Katatstrofoje žuvo 98 jūreiviai.
Planas:
Kadangi laivas lūžęs į dvi dalis ir
tarp šių dalių pakankamai didelis atstumas sunkiai įveikiamas vieno panėrimo
metu nutarėme daryti du panėrimus. Pirmas panėrimas prie laivagalio. Gyliai
45-49 m. Tradiciškai planuojame vidutinį gylį 45 m dugno laiką 30 min. Dujos
18/45. Deko dujos 50% Nitrox. Panėrimo laikas 65-70 min.
Nors gyliai pakankamai nedideli
italų narai rekomendavo naudoti 18/45 vietoje 21/35, kadangi toje vietoje
dažnai būna stiprokos srovės ir prastas matomumas. Komanda: Eglė, Robby ir aš.
Greitai pakuojamės ir neriame, pakeliui ant virvės kabančius sutinkame kelis
narus, matomumas tiesiog puikus, kokie 15 m. Deja nuo 35-37 m gylio jis staiga
suprastėja iki 5-6 m. Situacija panaši kaip prie “Linos” - dugninės srovės
kelia dumblą. Nusileidome tiesiai į laivagalį. Ši laivo dalis guli ant beveik
tiesaus kylio su nedideliu pokrypiu. Puikiai išsilaikę keli denio antstatai,
nedidelė patrankėlė ir įspūdingas šturvalas, šalia kurio mėtosi matyt stambaus
kalibro kulkosvaidžio šovinių juostos. Plaukiame link lūžio linijos, Robby čia
nėręs daugybę kartų ir dabar mums noriai demonstruoja visas įdomiausias vietas.
Ten kur laivas lūžęs atsiveria nedidelis praėjimas į triumus. Čia tuoj pat
įsibrazdina Robby ir prožektoriumi signalizuoja lįsti paskui jį, lendam ir mes.
Erdvė labai nedidelė, aplink daugybė supleišėjusio plieno lakštų, kažkokių
gelžgalių, trosų, atsargiai braunamės per tas kliūtis ir apsukę nedidelį ratuką
išlendame lauk. Aplink laivą išsimėtę gausybė visokių objektų, Robby rodo
grandinę , pagal kurią plaukdami randame laivo inkarą, o pakeliui gausybę
šaudmenų. Įdomu savom akim pamatyti sustingusias istorijos akimirkas… Užmetu
akį į kompą … ups mes čia jau 28 minutes, signalizuojame ir kylame. Šį kartą
iškilimas kaip kolegos italai vadina “in the blue” t.y. be jokių virvių,
vizualiniai orientyrai tik komandos nariai. Dekompresija – pakankamai nuobodi,
reikia kabėti 30 minučių nematant praktiškai nieko. Gerai, kad kažkur nuo 18 m
atsiranda būriai žuvyčių į kurias spoksant laikas bėga daug greičiau. 65 min -
mes jau viršuje, dalinamės įspūdžiais ir tariamės dėl būsimų panėrimų.
Cesare Rossarol antras
panėrimas šį kartą prie priekinės laivo dalies.
Planas praktiškai analogiškas
pirmajam panėrimui.
Gyliai 45-49 m. Vidutinį gylis 45 m
dugno laiką 30 min. Dujos 18/45. Deko dujos 50% Nitrox. Panėrimo laikas 65-70
min.
Komanda Eglė, Rytis(nemo) ir aš.
Cesare Rossarol priekis
guli aukštyn kyliu, nusileidžiame praktiškai ties lūžio linija, gylis lygiai 45
m . Komandą veda Rytis, šiek tiek paplaukę link forštevenio randame landą į
triumą, pagal planą turime pranerti ir išlėsti beveik pačiame priekyje. Prie
landos išsimėtę stovai su patrankų sviediniais, jų čia daugybė ir atrodo vis
dar grėsmingai nors praėjo beveik 100 metų. Atsargiai juos praplaukiame ir
lendame į triumą, čia visiškai tamsu, landa siaurėja iki maždaug metro aukščio
ir pusantro metro pločio - pakankamai platu, kad komfortiškai įsibruktume vidun
su savo gremėzdiškom “sparkėm” ir “steidžais”. Kai akys apsipranta su tamsa,
tolumoje pamatome šviesią dėmelę, iš čia žiūrint ne didesnę kaip 5 centų
moneta, - tai mūsų tikslas – pro ten išlysime lauk. Triume daug skaidriau nei
išorėje, kadangi vanduo čia nejuda, erdvės pakankamai didelės, apiplaukiame
kažkokias spintas, kampuočių ir vamzdžių rezginius. Po sprogimo triume visiškas
chaosas, sunku pasakyti ir įsivaizduoti kaip visa tai atrodė kol laivas dar
buvo gyvas. “5 centų moneta” didėja ir virsta didžiuliu plyšiu laivo borte, dar
kelios akimirkos ir mes jau virš laivo kylio.Rytis signalizuoja plaukti link
forštevenio, ir priplaukės ten kažką įnirtingai trina, o po to rodo mums.
Įsižiūriu- pasirodo tai žvaigždė, kažkada puošusi Cesare Rossarol nosį…
Metu akį į manometrą – laikas
keliauti atgal, praplaukiame pro kitą korpuso pusę, dar pabaidome dabartinį
negausių Cesare Rossarol gyventojų atstovą -didžiulį apaugusį dumbliais krabą
ir kylame. Pakilus apie 10 m pasitinka nedidelė srovė, išsirikiuojame taip kad
matytume virvę ir palengva darbuodamiesi plaukmenimis kylame vėl laukia 30 min
“in the blue”…
Tęsinys jau greitai (SS VIS, MS
Argo, Baron Gautch)…
|
