Turbūt nėra tokio naro - mėgėjo kuris nebūtų girdėjęs apie tokį reiškinį kaip azotinė narkozė. Azotinės narkozės poveikį galima palyginti su alkoholio poveikiu, hipoksija, haliucinogeniniais narkotikais, o taip pat su ankstyva bendros amnezijos būsena. Laikoma, kad azotinė narkozė pradeda veikti panėrus giliau kaip 30 metrų, nors pirmieji požymiai gali pasireikšti ir anksčiau, o kai kurie narai gali nejausti jos ir didesniame gylyje. Pirmiausia azotinė narkozė pradeda veikti tokias smegenų funkcijas kaip atmintis, galimybė koncentruotis, sugebėjimas adekvačiai vertinti aplinką. Jei naras yra užtikrintas savo įgūdžiais ir komfortiškai jaučiasi vandenyje jam gali kilti euforija, o jei nepasitiki savo jėgomis - galima laukti baimės priepuolio ar stipraus nerimo.
Azotinės narkozės poveikis stiprės didėjant nėrimo gyliui. Taigi, didėjant gyliui naro judesių koordinacija blogėja, o tokių paprastų užduočių atlikimas kaip pvz. prietaisų parodymų stebėjimas reikalauja vis didesnės dėmesio koncentracijos. Apart gylio egzistuoja ir eilė kitų faktorių kurie gali didinti narkozės efektą.
Šiems faktoriams priskiriama:
• Pavojaus arba stipraus nerimo būsena; • Alkoholio arba kai kurių medicininių preparatų vartojimas prieš nėrimą; • Fizinės apkrovos arba bendras pavargimas; • Šaltas vanduo; • Greitas nusileidimas į gilumą; • Blogas matomumas; • CO2 perteklius organizme.
Progresuojantys azotinės narkozės požymiai yra šie:
• Koncentracijos sutrikimas, nesugebėjimas blaiviai įvertinti situacijos, atminties sutrikimas; • Komforto ir saugumo pojūtis, galimas lengvas galvos svaigimas; • Sustiprėjęs nerimo jausmas, baimės priepuoliai; • Koordinacijos praradimas, nesugebėjimas įvykdyti paprasčiausių užduočių, aplinkos įvertinimo savybės praradimas; • Haliucinacijos, prostracija, sąmonės praradimas, mirtis.
 Laikoma, kad atliekant giluminius panėrimus su oru, pagal savo pavojingumą azotinė narkozė nusileidžia nebent tik centrinės nervų sistemos apnuodijimui deguonimi. Nežiūrint į tai kad įvairių dujų (tame tarpe ir azoto) narkotinis poveikis yra tyrinėjamas jau daugiau kaip 100 metų, narkotinio efekto atsiradimo mechanizmas kol kas nėra visiškai aiškus. Azotinė narkozė (narkotinis azoto poveikis) mokslininkų yra suprantama kaip patologinė organizmo reakcija susijusi su įkvepiamame ore arba kitame dujų mišinyje esančiu padidinto parcialinio slėgio azoto poveikiu, ji charakterizuojama aukščiausios nervinės veiklos pasikeitimu. Viena iš pilniausiai paaiškinančių azotinės narkozės reiškinį teorijų yra Mejerio- Overtono teorija. G.Mejeris (1899) ir E.Overtonas (1901) nepriklausomai vienas nuo kito išvedė priklausomybę, kad kiekviena, inertinė cheminiu požiūriu, tačiau tirpstanti riebaluose ir lipiduose, medžiaga sukelia narkotinį poveikį. Azotas priskiriamas metaboliškai indiferentinėms dujoms, kadangi jis nedalyvauja organizmo cheminėse reakcijose. Esant normaliam atmosferiniam slėgiui jis yra neutralus organizmui. Tačiau jis gerai tirpsta riebaluose ir lipiduose (5,24 karto geriau nei vandenyje). Žmogaus aukščiausios nervinės veiklos tyrimai, veikiant organizmą padidinto parcialinio slėgio azotu parodė, kad azotas yra narkotikas visų pirma veikiantis aukščiausias, pačias sudėtingiausias reakcijas o taip pat mažinantis labiau primityvių reakcijų dinamiką. Narkotinis azoto poveikis pasireiškia dviem fazėmis: pradžioje kyla susijaudinimas kurį vėliau keičia centrinės nervų sistemos slopinimas. Priklausomai nuo azoto parcialinio slėgio dydžio ir individualaus jautrumo, azotinės narkozės poveikį galima išskirti į tris stadijas: pirminę arba paslėptą stadiją, nepilnos narkozės stadiją ir bendros narkozės stadiją. Egzistuoja dvi teorijos skirtingai aiškinančios azoto narkotinio poveikio organizmui procesą. Vieni autoriai skaito, kad azoto narkotinis poveikis atsiranda dėl to, kad sutrinka nervinių ląstelių membranų pralaidumas dėl jų paviršiuje susikaupusių azoto molekulių, ko pasekoje sulėtėja medžiagų apykaitos intensyvumas ląstelėse. Kitos teorijos šalininkai mano, kad didelio parcialinio slėgio azotas lėtina nervinių impulsų perdavimą. Būtina pažymėti, kad narkozę gali sukelti ne tik azotas bet ir kitos dujos tokios kaip argonas, kriptonas arba ksenonas. Pagal Mejerio- Overtono teoriją dujų narkotinis potencialas atvirkščiai proporcingas jų sugebėjimui tirpti lipoiduose. Paprasčiau kalbant geriau tirpstančios lipoiduose dujos sukelia narkotinį efektą esant mažesnei jų koncentracijai.
 Pagal R.Bunzeno tirpumo lipoiduose lentelę dujos skirstomos taip :
• Helis – 0,015 • Vandenilis – 0,042 • Azotas – 0,052 • Deguonis – 0,110 • Argonas – 0,150 • Kriptonas – 0,440 • CO2 – 1,340 • N20 (“linksminančios dujos”) – 1,560 • Ksenonas – 1,900
Taigi, remiantis vien tik šiais tirpumo lipoiduose koeficientais galima spėti, kad helis turi patį mažiausią narkotinį potencialą, o ksenonas- didžiausią. Tačiau būtina turėti omenyje kad nežiūrint į visą Mejerio-Overtono teorijos svarbumą ją ne visada galima pritaikyti ir ji ne visada gali prognozuoti reiškinius kurie atsitinka realybėje. Geras tirpumas lipoiduose dar nebūtinai reiškia kad dujos turi didelį narkotinį potencialą. Kai kurios medžiagos, labai gerai tirpstančios lipoiduose, neturi jokio narkotinio poveikio, tuo tarpu kitos, turinčios blogesnį tirpumą, pasižymi ypatingai stipriu narkotiniu poveikiu ir naudojamos klinikinėmis sąlygomis bendrai anestezijai. Šie pastebėjimai verčia manyti, kad dujų narkotinis poveikis priklauso ne tik nuo jų tirpumo lipoiduose, bet ir nuo daugelio kitų faktorių. Kokie tie faktoriai ir kaip stipriai jie įtakoja dujų narkotinį poveikį kol kas nėra visiškai aišku. Egzistuoja nuomonė, kad narai nuolat patiriantys narkotinį kokių nors dujų (dažniausiai azoto) poveikį gali “adaptuotis” ir ilgainiui nebejausti šio efekto. Buvo stebimi narai kurie nardė po vieną kartą per dieną į 54,6 metrų gylį naudodami orą. Šie stebėjimai parodė kad jokios “adaptacijos” nėra – jų reakcijos laikas ir klaidos liko tokios pačios kaip ir stebėjimų pradžioje. Tačiau buvo pastebėta, kad sumažėjo jų subjektyvus azotinės narkozės suvokimas. Taigi nors narams ir atrodė, kad su kiekvienu panėrimu narkozė veikia juos vis mažiau ir mažiau objektyvių duomenų tam kad tai patvirtinti nebuvo gauta.
LITERATŪRA
 1. "Водолазные спуски и их медицинское обеспечение", В.В.Смолин, Г.М.Соколов, Б.Н. Павлов, 2001, Фирма "Слово", Москва. 2. "US Navy Diving Manual", 2001; Naval Sea Systems Command, Direction of Commander, USA. 3. "International Textbook on Mixed Gas Diving. Theory, Technique, Application", Heinz K.J. Lettnin, 1999; Best Publishing Company, USA. 4. "Basic diving Physics and Application", B.R. Wienke, 1994; Best Publishing Company, USA. 5. "Doing It Right: The Fundamentals of Better Diving", J. Jablonski, 2001; Global Underwater Explorers, USA. 6. "Getting Clear on the Basics: The Fundamentals of Technical Diving", J. Jablonski, 2001; Global Underwater Explorers, USA. 7. "The Essentials of Deeper Sport Diving", J. Lippmann, 1992; Aqua Quest Publications, Inc., New York, USA. 8. "Deep Diving. An Advanced Guide to Physiology, Procedures and Systems (revised edition)", B.Gilliam, R.Von Maier, J.Crea, 1995; Watersport Publishing, USA. Straipsnis išverstas maloniai leidus Kirill “CELT” Egorov ir (www.decostop. ru). Vertė: Andrius. |