B.U. abreviatūra, kuri šifruojasi,
kaip byvshyj v upotreblenije, t.y. naudotas. Ši trumpa ataskaita apie B.U.
Santi “Espace” kostiumą.
Štai jau beveik 3 metai kaip nardau su Santi Espace sausu
kostiumu. Naudojau šį kostiumą įvairiose sąlygose, Raudonojoje jūroje,
Baltijoje, Viduržemio jūroje na ir žinoma mūsų ežeruose. Mano Espace skaičiuoja
daugiau kaip 200 panėrimų, taigi jau galima daryti šiokias tokias išvadas.
Pabandysiu prabėgti esminius punktus, kaip ir pristatomajame straipsnyje.
Medžiaga:
Trilaminatas Nylon/Butylen/Poliester 350gr/sqm, - pilnai pasiteisino, niekur neįplyšo,
neprakiuro. Medžiaga ir dabar kaip nauja, tikiuosi tokia ji ir liks dar keletą
metų. Nardžiau ir nuskendusiuose laivuose, ir prie aštrių koralinių rifų – viskas
OK. Aišku į kažkokias sunkiai prieinamas skyles ir kanalizacijos vamzdžius
nelandžiojau - ko gero ten geriau būtų tarnavusi kordura, ar dar kokia
vulkanizuota guma, bet mes juk kalbame apie nardymą ar ne ;) ?
Vožtuvai:
Si-tech- ko gero vis dar geriausias
pasirinkimas – nei karto nepavedė. Apie vožtuvų padėtį rašiau jau anksčiau,
todėl nesikartosiu, bet Espace jų padėtis tikrai puiki.
Užtrauktukas:
Priekyje - tarnauja puikiai.
Jokiais būdais nekeisčiau į nugarinį variantą. Argumentai tie patys- patogumas
apsirengti, nusirengti, bei judesių laisvumas. Pastaruoju metu užtrauktukas
pradėjo šiek tiek “veltis”, bet manau dar metelius atlaikys.
Batai:
Flex Soles – pasiteisino 100 proc.
šilta, patogu. Tačiau turiu keletą pastabų :
Velcro dirželiai prisiūti silpnokai.
Vienas iš jų išplyšo su “mėsom” po kokio pusmečio, kitas vis dar laikosi.
Galėtų būti numatyta tvirtesnė
apsauga ties keltimi. Mano kostiume toje vietoje plaukmenys pratrynė Flex soles
beveik kiaurai. Artimiausiu metu reikės klijuoti lopus.
Manžetai:
Neopreninis kaklo manžetas-
kokybiškas, patogus ir šiltas. Buvo keliose vietose įplyšęs, tačiau pavyko
lengvai suremontuoti. Rankų manžetus jau pakeičiau kelis kartus. Bet čia viskas
normalu, jie greitai besidėvinti kostiumo dalis - kaip ir stabdžių kaladėlės
automobilyje. Ateina laikas ir reikia pakeisti. Tikrai nesigailiu, kad
pasirinkau nuimamus žiedus. Tiek Maltoje, tiek Egipte, tiek Kroatijoje nardžiau
su paprastom šlapiom pirštinėm, kur tie žiedai tik trukdytų.
Kišenės:
Labai patogios ir naudingos. Viskas
pasiūta labai kokybiškai ir ergonomiškai. Pastabų nėra.
P- Valve:
Neįsivaizduoju, kaip anksčiau
nardydavau be jo, tai būtinas kostiumo priedas. Santi specai įklijavo puikiai –
jokių priekaištų.
Pakostiumis:
Pakostiumis BZ400 (Thinsulate)-
super šiltas, per visą eksploatacijos laiką savybės nepasikeitė, greičiausiai
dėl to, kad nebuvo rimtai sušlapęs.
Nardymui šiltose jūrose įsigijau
BZ200 – temparatūrose nuo +12 iki +21 labai geras pasirinkimas, šiltesniame
vandenyje neteko nardyti.
Siūlės:
Mano didžiam nustebimui visos vidinės kostiumo siūlės – kai
naujos, neturiu jokių priekaištų. Žinoma po kiekvieno panėrimo aš kostiumą
išverčiu ir išdžiovinu viduje susikaupusį kondensatą.
Reziume:
Espace – labai geras pasirinkimas. Pastaruoju metu girdėjau
įvairių nusiskundimų dėl Santi produkcijos. Kalbama, kad kainos išaugo, o
kokybė suprastėjo. Jei tai išties tiesa būtų labai gaila. Reikės viską pačiam
patikrinti, kitas mano kostiumas irgi bus Santi :)
Iki pasimatymo po vandeniu
Andrius.
Kroatijos "wreck'ai" . Krnica
Pirmas wreck’as kurį apžiūrėjome
buvo “SS Lina”. “SS Lina” arba Lena kaip kai kas ją vadina,buvo
pastatyta 1879 metais Škotijoje Andrew Leslie verfėje.
“Lina”
nuskendo 1912 m. užplaukusi ant uolų netoli Cres salos.Krovinys- medis.
Laivo priekis yra 25 m gylyje o
galas, visada skendintis rūke, 55 metruose.
Prie “Linos” nėrėme trise Eglė,
Robby ir aš. Startavome nedideliu laiveliu iš Plomin uosto, tik išplaukus pro
vartus mus pasitiko galingas vėjas ir visai nemažos bangos. Iš karto
pagalvojau, kad jei taip ir toliau tąsys tai iššokt iš laivo iššoksime bet kaip
atgal įsirupūžinti su sunkiomis plieninėmis “sparkėmis” ? Juolab laivas ne
visai pritaikytas nardymui ir kopėčiomis reikia palypėti apie 1,5 metro. Laimei
užplaukus už Cres salos vėjo praktiškai nesijaučia - sala patikima užuovėja.
Planas:
Nusileisti per triumus iki laivo
vairo 55 m ir tada jau deniu grįžti atgal į priekį 25 m. Deko – plaukiojant
pagal sienelę.
Dugno laikas 35 min. Dujos 21/35.
Vidutinis gylis 45 m. Deko dujos 50% Nitrox. Bendras panėrimo laikas 75- 80
min.
Rengiamės ir šokame į vandenį,
matomumas puikus, bet nuo paviršiaus Linos nesimato. Dar kartą pasitikrinam
įrangą ir žemyn, panėrus pirmuosius 5-6 metrus gelmėje ima ryškėti “Linos”
siluetas. Pagal planą nusileidžiame laivo priekyje. Denio praktiškai nebelikę
tik sijų tinklas, per to tinklo “akį” ir įlendame į triumą. Matomumas puikus
apie 15 metrų. Vandens temperatūra +11. Bet kadangi mes su sausais kostiumais
ir pripratę prie lietuviškų vandenų tai mums toks vandenukas- arbatėlė :)
Triume gražu, šviesu, nuo denio
sijų krenta ilgi šešėliai- superinė vieta filmavimui. Plaukiame triumu, link
laivo galo, užmetu akį į kompą , ką tik buvo 35 m o dabar jau 43 m, nors
praplaukėme visai nedaug. Lina stovi labai stačiu kampu, o triume to visai
nesijaučia. Nuo 47 m matomumas staigiai sumažėja iki 4-5 m , įplaukiame į rūką,
kurį kelia dugninės srovės. Nusileidžiame prie laivo achterštevenio ir
apžiūrime vairo plunksną, gylis 55 m, o matomumas dar prastesnis ir jau toks
visai lietuviškas gal 3 metrai. Ilgiau ten nėra ką veikti, vėl kylame ant
denio, čia visai netoli kažkada buvo šturvalas o dabar liko tik stovas…
Palandžiojame po denio antstatus ir po truputį kylame į viršų – vėl yra ką
filmuoti- denyje nardo tūkstančiai įvairiausių žuvų. Plaukiame į laivo priekį –
mūsų suplanuotos 35 minutės eina į pabaigą. Dar kartą apžiūrime įspūdingą laivo
forštevenį kylantį nuo dugno kokius 7-8 metrus ir keliaujame į 21 m kur turime
persijungti į dekompresinį Nitrox’ą. Iškilinėdami praleidžiame dar 40 minučių –
labai jau gražūs ir spalvingi skardžiai o ir matomumas tiesiog puikus.
Puikus panėrimas, nors anot
vietinių čia tik “playground” suprask žaidimų aikštelė o rytoj laukia rimtesni
laivai…
Rimtesnis laivas kuris mūsų laukė
kitą dieną buvo Cesare Rossarol.
Cesare Rossarol –
lengvasis italų eskadrinis minininkas pastatytas 1915 metais Genujoje. Kaip
tiems laikams tai buvo ypač greitas ir modernus karinis laivas, patruliavęs
Adrijos jūroje. 1918 m. lapkričio 4 dieną plaukdamas iš Pulos į Rijeką kliudė
povandeninę miną, sprogo, lūžo į dvi dalis ir labai greitai nuskendo.
Katatstrofoje žuvo 98 jūreiviai.
Planas:
Kadangi laivas lūžęs į dvi dalis ir
tarp šių dalių pakankamai didelis atstumas sunkiai įveikiamas vieno panėrimo
metu nutarėme daryti du panėrimus. Pirmas panėrimas prie laivagalio. Gyliai
45-49 m. Tradiciškai planuojame vidutinį gylį 45 m dugno laiką 30 min. Dujos
18/45. Deko dujos 50% Nitrox. Panėrimo laikas 65-70 min.
Nors gyliai pakankamai nedideli
italų narai rekomendavo naudoti 18/45 vietoje 21/35, kadangi toje vietoje
dažnai būna stiprokos srovės ir prastas matomumas. Komanda: Eglė, Robby ir aš.
Greitai pakuojamės ir neriame, pakeliui ant virvės kabančius sutinkame kelis
narus, matomumas tiesiog puikus, kokie 15 m. Deja nuo 35-37 m gylio jis staiga
suprastėja iki 5-6 m. Situacija panaši kaip prie “Linos” - dugninės srovės
kelia dumblą. Nusileidome tiesiai į laivagalį. Ši laivo dalis guli ant beveik
tiesaus kylio su nedideliu pokrypiu. Puikiai išsilaikę keli denio antstatai,
nedidelė patrankėlė ir įspūdingas šturvalas, šalia kurio mėtosi matyt stambaus
kalibro kulkosvaidžio šovinių juostos. Plaukiame link lūžio linijos, Robby čia
nėręs daugybę kartų ir dabar mums noriai demonstruoja visas įdomiausias vietas.
Ten kur laivas lūžęs atsiveria nedidelis praėjimas į triumus. Čia tuoj pat
įsibrazdina Robby ir prožektoriumi signalizuoja lįsti paskui jį, lendam ir mes.
Erdvė labai nedidelė, aplink daugybė supleišėjusio plieno lakštų, kažkokių
gelžgalių, trosų, atsargiai braunamės per tas kliūtis ir apsukę nedidelį ratuką
išlendame lauk. Aplink laivą išsimėtę gausybė visokių objektų, Robby rodo
grandinę , pagal kurią plaukdami randame laivo inkarą, o pakeliui gausybę
šaudmenų. Įdomu savom akim pamatyti sustingusias istorijos akimirkas… Užmetu
akį į kompą … ups mes čia jau 28 minutes, signalizuojame ir kylame. Šį kartą
iškilimas kaip kolegos italai vadina “in the blue” t.y. be jokių virvių,
vizualiniai orientyrai tik komandos nariai. Dekompresija – pakankamai nuobodi,
reikia kabėti 30 minučių nematant praktiškai nieko. Gerai, kad kažkur nuo 18 m
atsiranda būriai žuvyčių į kurias spoksant laikas bėga daug greičiau. 65 min -
mes jau viršuje, dalinamės įspūdžiais ir tariamės dėl būsimų panėrimų.
Cesare Rossarol antras
panėrimas šį kartą prie priekinės laivo dalies.
Planas praktiškai analogiškas
pirmajam panėrimui.
Gyliai 45-49 m. Vidutinį gylis 45 m
dugno laiką 30 min. Dujos 18/45. Deko dujos 50% Nitrox. Panėrimo laikas 65-70
min.
Komanda Eglė, Rytis(nemo) ir aš.
Cesare Rossarol priekis
guli aukštyn kyliu, nusileidžiame praktiškai ties lūžio linija, gylis lygiai 45
m . Komandą veda Rytis, šiek tiek paplaukę link forštevenio randame landą į
triumą, pagal planą turime pranerti ir išlėsti beveik pačiame priekyje. Prie
landos išsimėtę stovai su patrankų sviediniais, jų čia daugybė ir atrodo vis
dar grėsmingai nors praėjo beveik 100 metų. Atsargiai juos praplaukiame ir
lendame į triumą, čia visiškai tamsu, landa siaurėja iki maždaug metro aukščio
ir pusantro metro pločio - pakankamai platu, kad komfortiškai įsibruktume vidun
su savo gremėzdiškom “sparkėm” ir “steidžais”. Kai akys apsipranta su tamsa,
tolumoje pamatome šviesią dėmelę, iš čia žiūrint ne didesnę kaip 5 centų
moneta, - tai mūsų tikslas – pro ten išlysime lauk. Triume daug skaidriau nei
išorėje, kadangi vanduo čia nejuda, erdvės pakankamai didelės, apiplaukiame
kažkokias spintas, kampuočių ir vamzdžių rezginius. Po sprogimo triume visiškas
chaosas, sunku pasakyti ir įsivaizduoti kaip visa tai atrodė kol laivas dar
buvo gyvas. “5 centų moneta” didėja ir virsta didžiuliu plyšiu laivo borte, dar
kelios akimirkos ir mes jau virš laivo kylio.Rytis signalizuoja plaukti link
forštevenio, ir priplaukės ten kažką įnirtingai trina, o po to rodo mums.
Įsižiūriu- pasirodo tai žvaigždė, kažkada puošusi Cesare Rossarol nosį…
Metu akį į manometrą – laikas
keliauti atgal, praplaukiame pro kitą korpuso pusę, dar pabaidome dabartinį
negausių Cesare Rossarol gyventojų atstovą -didžiulį apaugusį dumbliais krabą
ir kylame. Pakilus apie 10 m pasitinka nedidelė srovė, išsirikiuojame taip kad
matytume virvę ir palengva darbuodamiesi plaukmenimis kylame vėl laukia 30 min
“in the blue”…
Tęsinys jau greitai (SS VIS, MS
Argo, Baron Gautch)…
Prikeltoji praeitis: povandeninė archeologija Šiaurės Vokietijoje
Florian Huber
Įžanga
Vokietijos
povandeninis kultūrinis paveldas yra turtingas, įspūdingas ir itin gausus,
todėl gana keista, kad vienintelė profesionali mokslinė įstaiga, kurioje atliekami
povandeninės archeologijos mokslo darbai ir stažuojasi studentai, yra Šiaurės
Vokietijos Kylio mieste įsikūrusio Kristiano Albrechto universiteto
Priešistorinės ir protoistorinės archeologijos institutas. 1997 metais susibūrę
šio instituto studentai įkūrė Jūrų ir ežerų archeologijos darbo grupę (vok. Arbeitsgruppe
für Maritime und Limnische Archäologie, AMLA). Įkūrus
šią darbo grupę, Šlėzvigo-Holšteino žemėje, iš rytų skalaujamoje Baltijos, o iš
vakarų – Šiaurės jūros, pradėti nepriklausomi povandeninės archeologijos
tyrimai.
Apie AMLA
Šiuo
metu darbo grupę sudaro 20 žmonių. Tarp jų yra įvairiausius mokslinius
laipsnius turinčių archeologų mokslininkų ir priešistorinės archeologijos
studentų. Daugelis grupės narių – ne tik mokslininkai, bet ir patyrę narai:
daugumoje Europos šalių (taip pat ir Vokietijoje) reikalaujama, kad asmuo,
norintis studijuoti povandeninį pasaulį, pirmiausia būtų įgudęs naras.
Pastaraisiais metais prie AMLA prisijungė ir nardantys kitų jūras tyrinėjančių
mokslų atstovai: geologai, biologai bei geografai.
Nuo
įsikūrimo darbo grupė yra atlikusi nemažai nepriklausomų tyrimų ir jos nariai
nuolat dalyvauja visoje Vokietijoje vykstančiose mokslinėse povandeninės
archeologijos konferencijose. Pastarąjį kartą tarptautinė konferencija „Poseidono
karalystė XIV“, organizuota Vokietijos povandeninės archeologijos paramos
draugijos (DEGUWA), buvo surengta 2008-ųjų vasarį.
Įgyvendindama
įvairius su nardymu susijusius projektus, darbo grupė bendradarbiauja su
regionine Šlėzvigo-Holšteino vyriausybe, šios žemės valstybiniu archeologijos
muziejumi, Leibnico jūrų mokslų institutu (IFM-GEOMAR) ir Kylio universitete
įsikūrusiu mokslinio nardymo centru.
Tyrinėtiną
Šlėzvigo-Holšteino jūrų ir ežerų aplinką sudaro 1 190 kilometrų Baltijos
ir Šiaurės jūrų pakrančių, apie 360 ežerų ir 21 700 kilometrų upių.
Regiono gyventojai nuo seno naudojosi šiais vandens telkiniais: jais
keliaudavo, apsirūpindavo maistu, be to, šie telkiniai žymėjo teritorines
ribas. Tačiau šie vandenys gyventojams kėlė ir pavojų.
Tiriamoji
grupė labiausiai domisi sausumos ir povandeninės archeologijos tarpusavio
sąsajomis, jūrų ir ežerų kultūriniais landšaftais, kuriuose susilieja natūrali
gamtinė aplinka ir įvairios žmonių veiklos apraiškos. Jūrų, o ypač ežerų
kultūrinį landšaftą kuria vanduo. Dirbdama tiriamoji grupė ieško atsakymų į
šiuos klausimus: „Kokį poveikį šie vandens telkiniai turėjo ir turi žmonių
gyvenvietėms?“, „Kaip šios gyvenvietės buvo įsiliejusios į regiono ūkinį
gyvenimą, prekybą, eismą?“ „Kaip šios gyvenvietės veikė pakrančių regioną?“.
Prieš pradėdama naują projektą, grupė privalo nuodugniai ištirti sausumą ir
povandeninę sritį, kad galėtų susidaryti išsamų vaizdą apie rajoną, kuriame
dirba.
AMLA
tikslas – užtikrinti, kad universitetai ir plačioji visuomenė galėtų
susipažinti su grupės darbų rezultatais ir išvadomis. 2007 metais, 10-ųjų AMLA
įkūrimo metinių proga, Kylio universitete buvo surengta konferencija. Dalyvauti
konferencijoje buvo pakviesti ir narai mėgėjai, siekiant juos supažindinti su
naujausiais povandeninės archeologijos projektais, įgyvendinamais
Šlėzvigo-Holšteino žemėje.
Toliau
pateikiama trumpa Šiaurės Vokietijoje vykstančių tyrimų apžvalga.
Gyvenviečių archeologija
Europoje
terminas „povandeninė archeologija“ paprastai siejamas su įspūdingais
atradimais, pavyzdžiui, Viduržemio, Šiaurės ir Baltijos jūrose gulinčiomis
sudužusių laivų liekanomis ar Alpių priekalnėse atrastomis polinėmis
gyvenvietėmis. Tačiau archeologams, tyrinėjantiems senovines gyvenvietes,
labiausiai rūpi vidiniai vandens telkiniai. Per pastaruosius dešimtmečius
atliekant jūrų bei ežerų tyrinėjimus ir kasinėjant upėse bei ežeruose, buvo
pasiekta reikšmingų rezultatų – pirmiausia Baltijos jūros regione ir Britų
salose.
Šlėzvigo-Holšteino
žemėje telkšo daugiau kaip 360 ežerų, ir nemažai jų puošia salos. Nors šios
salos yra atskirtos nuo sausumos, praeityje jos buvo nuolat lankomos žmonių ir
dar nuo mezolito laikų vaidino svarbų vaidmenį įvairių kultūrų gyvenviečių
sistemose. Pagrindinis regione įgyvendinamo ir Vokietijos mokslinių tyrimų
fondo finansuojamo nuolatinio projekto tikslas – atliekant diachroninį tyrimą
nustatyti, kokios būdavo šių salų funkcijos. Ketinama ištirti maždaug 20 x 30
km dydžio teritoriją, nusidriekusią ežeringame Pliono krašte, ir sukaupti
informacijos apie salų funkcijas istorinėse ir protoistorinėse visuomenėse.
Ši
teritorija gali pasigirti turinti daugiau kaip 100 ežerų, ir 15 jų puošia
salos. Pusė jų buvo nuodugniai ištyrinėtos, vadovaujantis įvairiais
archeologijos ir gamtos mokslų metodais. Remdamiesi surinkta informacija,
mokslininkai mėgina nustatyti, kokiu laikotarpiu ir kaip buvo naudojamos šios
salos. Gautieji rezultatai bus palyginti su esamomis archeologinių tyrinėjimų
išvadomis, atsižvelgiant į visą ežerus supančią aplinką. Papildomai pasitelkus
archeologinės botanikos ir palinologijos (palinologija – tai mokslas,
tyrinėjantis augalų žiedadulkes ir sporas) analizių bei ežero aplinkos
hidrologinių tyrimų duomenis, bus galima apibendrinti informaciją apie tai,
kaip šios vietovės buvo naudojamos praeityje.
Povandeninė archeologija
Panėrę
daugiau kaip 200 kartų, AMLA priklausantys narai mokslininkai ištyrinėjo 21
salą, pusiasalį ir paskendusią salą. Povandeninės archeologijos tyrinėjimai yra
labai svarbūs, norint suprasti, kaip šios salos buvo naudojamos ir
apgyvendinamos. Kadangi įvairiais laikotarpiais vandens lygis svyravo, nemažai
salų, kuriose anksčiau vyko aktyvi ūkinė žmonių veikla, dabar yra užlietos ir
jose galima taikyti tiktai povandeninės archeologijos tyrimų bei kasinėjimų
metodus. Todėl labai didelę reikšmę turi specialūs povandeninių objektų
konservavimo būdai. Šaltuose ir tamsiuose anaerobiniuose vandenyse organinės
medžiagos, pavyzdžiui, mediena arba tekstilė, neblogai išsilaiko ir suteikia
neįkainojamų duomenų apie tai, kaip ir kada šios salos buvo naudojamos, kokios
buvo jų funkcijos (tiriama pasitelkiant dendrochronologijos metodus).
Šias
salas kruopščiai ištyrinėjo du narai, dirbę įvairiame gylyje nuo 2 iki 20
metrų. Radiniai ir vietos, pasižyminčios įdomiomis ypatybėmis, buvo pažymėti
plūdurais, be to, buvo atlikti matavimai lazeriniais tacheometrais ir
užfiksuotos šių vietų koordinatės. Prie savo signalinio plūduro narai buvo
pritvirtinę GPS imtuvą („Navilock NL-456DL“), tiksliai nustačiusį jų maršrutą
nardant prie salų.
Dėl
žemos vandens temperatūros (žiemą tesiekusios 3–5o C) ir prasto
matomumo šie nėrimai buvo gana sudėtingi.
Siekiant
nustatyti tikslią chronologiją, daugiausia buvo atliekama ąžuolo polių ir
durpių mėginių dendrochronologinė bei radiokarboninė ir žiedadulkių analizė.
Iki
šiol vokiečių archeologai yra radę slaviškajam laikotarpiui (XI amžiui)
priskiriamas dviejų medinių tiltų ir pakrantės sutvirtinimų liekanas, XII
amžiaus ant polių stovėjusio namo liekanas, du puikius bronzos amžiaus kirvius,
keletą akmeninių kirvių ir kaltų. Be šių radinių, narai mokslininkai aptiko
keramikos dirbinių, kaulų, tinklų svarelių, molinių pypkių, akmens amžiaus
įrankių, kirvių, ašmenų ir žuvų žvynų.
Dabar
galima tvirtai teigti, kad 97 proc. salų, esančių tiriamajame rajone,
teritorijose žmonės gyveno ir (arba) jomis naudojosi nuo 5000-ųjų metų prieš
mūsų erą iki pat šių dienų.
Tyrimai Baltijos jūroje
Dar
vienas archeologų grupės darbo baras – paskendusių laivų liekanų tyrinėjimai.
Baltijos jūroje apstu sudužusių laivų – tuo ji garsi visame pasaulyje. Tą lėmė
du svarbūs veiksniai: pirma, šioje jūroje nuo pat akmens amžiaus vyko intensyvi
laivyba; antra, Baltijos vanduo itin šaltas ir ji nelabai sūri, todėl
archeologinės liekanos neblogai išsilaiko. Medinės valtys ir laivai yra vienos
nuostabiausių žmonijos sukurtų struktūrų. Neįmanoma įsivaizduoti pasaulio
istorijos be laivų ir jūrininkų. Atplaukę laivais, kapitonai su įgulomis
atrasdavo, kolonizuodavo, aprūpindavo, puldavo ir gindavo ištisus žemynus. Dar
prieš 40 000 metų žmonės paprastomis valtimis nukeliavo į Australiją ir
joje apsigyveno. Nors nemažai atrastų paskendusių laivų griaučių yra prastokai
išsilaikę ir (arba) iš dalies sunykę, vis dėlto šios liekanos suteikia nemažai
informacijos apie žmonių kultūrą, naudotus laivus ir jų statybos tradicijas.
Tačiau, norėdami surinkti šią informaciją, specialistai privalo kuo kruopščiau
ir nuodugniau ištyrinėti aptiktas laivų duženas.
Šiuo
metu AMLA nariai tyrinėja kelis sudužusius laivus, rastus Kylio fiorde ir Kylio
įlankoje. Vienas iš jų – švedų karo laivas „Highlight“. Šis laivas užplaukė ant
seklumos ir sudužo 1715 metų balandį, per Didįjį Šiaurės karą (1700–1721 m.),
kai jį užpuolė Danijos karinės pajėgos. „Highlight“ liekanos guli vos šešių
metrų gylyje. Šis laivas buvo 40 metrų ilgio, jame buvo įrengti 8 pabūklai, o
įgulą sudarė 400–500 žmonių. Buvo rastas šio laivo pirmagalys bei laivagalis,
ir juose aptikta keletas nuostabių artefaktų: medinių žvakidžių, patrankos
sviedinių ir kalavijo rankena.
Archeologijos kursai narams
Kaip
jau buvo sakyta, paskendusių laivų liekanos ne tik pritraukia nardymo mėgėjus –
jos suteikia ir svarbių archeologinių duomenų. Laivų griaučiai priklauso
turtingam povandeniniam kultūros paveldui, slypinčiam mūsų upėse, ežeruose ir
jūros pakrančių vandenyse. Kad narai galėtų leistis į jaudinančią kelionę po
mūsų praeitį ir kartu užtikrinti, kad laivų liekanos išliktų ateities kartoms,
būtina juos mokyti nardyti atsakingai. Bendradarbiaudama su Vokietijos
povandeniniais archeologais, Vokietijos narų sportininkų federacija (VDST)
išleido specialų leidinį, pavadintą „Denkmalgerechtes Tauchen“
(„Paminklus tausojantis nardymas“). Leidinyje suteikiama svarbios informacijos,
kad narai mėgėjai galėtų nardyti prie kultūros paminklų, nedarydami jiems žalos,
ir paaiškinama, kaip parengti kvalifikuotą ataskaitą apie radinius, jeigu būtų
pastebėta objektų, galbūt turinčių istorinę vertę. Baigę mokomąjį kursą, narai
mėgėjai, aptikę dar neatrastą objektą, sugebės suvokti ir atsakingai įvertinti
tai, ką mato, ir atitinkamai veikti, taip padėdami išsaugoti povandeninio
kultūrinio paveldo objektą ir vietos ar paties objekto vientisumą.
Narams
mėgėjams, rimčiau susidomėjusiems povandenine archeologija, siūloma dalyvauti
Jūrų archeologijos asociacijos (NAS) rengiamuose mokymuose. Nuo 2008 metų Kylio
universiteto AMLA darbo grupės nariai Šlėzvigo-Holšteino žemės narams siūlo
susipažinti su specialiajame leidinyje „Denkmalgerechtes Tauchen“
pateikta informacija, oficialiai atitinkančia NAS įvadiniame kurse dėstomą
medžiagą.
Išvada
Kylio
universiteto darbo grupė AMLA sėkmingai prisidėjo prie daugelio jūrų
archeologijos projektų, Šiaurės Vokietijoje įgyvendintų pastaruosius 12 metų:
atliko tyrimus, braižė žemėlapius ir kasinėjo. AMLA užmezgė ir puoselėja
glaudžius ryšius su visuomene: rengia viešas paskaitas bei konferencijas,
sukūrė informatyvią ir išsamią interneto svetainę (www.amla-kiel.de),
veda archeologijos kursus narams.
USS Atlanta
Interviu
su GUE ekspedicijos į USS Atlanta dalyviu Kirill Egorov.
Kaip gimė USS
Atlanta projekto idėja ?
Tiesą sakant yra kelios versijos,
pirmoji prie kurios aš esu prisidėjęs atsirado prieš tris metus, kai prieš RB80
kursą, Liam Allen pasiūlė panerti į USS Atlanta. Jis trumpai papasakojo man šio
laivo istoriją ir pasakė, kad teks nerti maždaug į 100 m gylį. Aš iš karto
atsakiau teigiamai, nors tuo metu nelabai įsivaizdavau nei kur yra Saliamono
salos, nei kaip visą tai reikės organizuoti. Pats Liam šiuo laivu susidomėjo
todėl, kad prieš tai buvo kelis kartus nuvažiavęs į Saliamono salas ir panėręs
keliuose ne tokiame dideliame gylyje nuskendusiuose amerikiečių laivuose. Savo
ruožtu kitas GUE instruktorius Richard Lundgren taip pat pareiškė, kad USS
Atlanta jau 13 metų yra jo planuojamų aplankyti laivų sąrašuose.
Nuo momento kada išgirdau apie šią idėją, ekspedicijos data daug
kartų keitėsi. Labai daug laiko užtruko tam, kad surasti vietinį nardymo
centrą, kuris galėtų prisidėti prie ekspedicijos, gauti tikslias laivo
koordinates, helį ir t.t. Trys metai tai aišku labai didelis laiko tarpas, bet
per tą laiką idėja labai aiškiai išsikristalizavo, tapo aiškūs dalyviai, kurie
su dideliu entuziazmu ėmėsi jos įgyvendinimo.
Koks buvo
ekspedicijos tikslas ?
Atlanta labai įdomus nuskendęs
laivas, tai ir jo istorija II pasaulinio karo metu ir jo reikšmė Gvadalkanalo
mūšio metu, ir tai kad jis yra pakankamai giliai, ir tai kad skaičiuojant nuo
1998 m niekas kas yra buvęs prie šio laivo nesugebėjo kokybiškai jo nei nufilmuoti,
nei nufotografuoti. Taigi, ekspedicijos tikslas buvo surinkti informaciją apie
laivą, jį kokybiškai nufilmuoti, atlikti kartografavimo darbus.
Prie projekto vėliau prisijungė
Elena Kosntantinou ir video grupė “Overseas media”. “Overseas media” grupei
kilo idėja padaryti istorinį dokumentinį filmą, apimantį visą laivo istoriją.
Jie buvo susitikę su USS Atlanta jūreivių artimaisiais, paėmė iš jų interviu,
surado originalius laivo brėžinius, daug filmavo sausumos mūšių vietose.
Kaip žuvo USS
Atlanta ?
Kaip jau minėjau USS Atlanta žuvo
Gvadalkanalo kampanijos metu. Paskutinis mūšis laivui buvo naktį sąsiauryje
tarp Honiara ir Tulagi salų. Atlanta stojo į kovą su dviem Japonijos laivais ir
gana smarkiai nukentėjo. Šiuo metu ruošiami laivo brėžiniai, kuriuos pamatysite
galutinėje filmo versijoje, ten bus galima aiškiai matyti kur pataikė priešo
ugnis. Tiesą sakant galutinį smūgį Atlantai smogė USS San Francisco, nuo taip
vadinamos draugiškos ugnies labai smarkiai nukentėjo denio antstatai, karininkų
kambuzas ir žuvo 157 jūreiviai. Pažeidimai buvo tokie rimti, kad amerikiečiai
nusprendė, palikę žuvusiuosius laive, jį nuskandinti. Šiuo metu laivas guli ant
kairiojo borto, pakilęs virš dugno 15-18 m, jis išsilaikęs pakankamai gerai.
Labiausiai nukentėjusi laivo užpakalinė dalis, vertinant tai kaip smarkiai
sulankstytas vieno iš sraigtų velenas, galima spėti su kokia jėga laivas
skęsdamas trenkėsi į dugną. Priekis taip pat pakankamai smarkiai sumaitotas
torpedų. Nepaisant to – tai nepaprastai įdomus laivas pilnas įvairiausių
artefaktų, o taip pat informacijos, pagal kurią galima jį identifikuoti. Visą
tai ką mes matėm buvo pritrenkiančiai įdomu tiek spintelės karininkų kambuze,
tiek torpedų paleidimo aparatai, tiek sudvejinti priešlėktuviniai “erlikonai”,
o taip pat ir didžiuliai pagrindinio kalibro pabūklai.
Aš pats nebuvau laivo priekyje,
mano užduotis buvo tyrinėti laivą nuo kapitono tiltelio iki achterštevenio.
Laivas pilnas įdomių smulkių detalių kaip pavyzdžiui garo vamzdžiai, kurie buvo
pagaminti iš nerūdijančio plieno. Įsivaizduokite plaukiate virš laivo kuris
guli jūros dugne jau daugiau kaip 60 metų ir staiga jūsų prožektoriaus
spindulys atsispindi kaip nuo veidrodžio – vamzdžiai per tą laiką nei trupučio
nepasikeitė... Labai daug naudingo pavyko sužinoti apie laivą kai “Overseas
media” nufilmavo interviu su žmogumi, kurio tėvas ir dėdė tarnavo laive
pagrindinio pabūklo artileristais ir išgyveno tiesioginį pataikymą.
Kaip planavote
panėrimą ?
Šis procesas užtruko labai ilgai,
skaičiavome kiek ir kokios įrangos mums reikės, kokių dujų, kadangi vietiniai
nardymo centrai praktiškai negalėjo mūsų aprūpinti tinkama įranga. Todėl visa
įrangą įskaitant dalį balionų atsivežėme mes patys. Visas helis buvo atvežtas
iš Australijos, patikėkit tai buvo ir labai ilgai, ir labai brangu.Vietinio
nardymo centro Tullagi dive vyrukai su savo užduotim susitvarkė neįtikėtinai
puikiai, jie maišė dujas ir pildė balionus. Paruošti dujas šešiems narams tokio
pobūdžio panėrimams per gana trumpą laiką – užduotis tikrai pakankamai kebli.
Pradžioje planavome nerti
komandomis po 4 žmones, palikdami 2 žmones aprūpinimui. Tai būtų idealu
filmuojant: 2 apšvietėjai, video operatorius ir modelis. Tačiau vėliau
nusprendėme nerti komanda 3+3 t.y. 3 narai prie laivo ir trys aprūpinimui,
viena iš priežasčių buvo ta kad po pirmo nėrimo Liam Allen pasitempė nugarą ir
nebegalėjo giliai nerti, kita – 3 narams daug lengviau aptarnauti kitus 3
narams, t.y. padėti užsidėti įrangą, nuimti įrangą išnėrus, nutransportuoti
balionus į dekompresines stoteles ir .t.t
Su kokia įranga
nardėte?
Mes visi nardėme su pasyvaus tipo
pusiau uždaro ciklo kvėpavimo aparatais (rebreather) RB80 (Halcyon), visa kita
įranga kaip jau turbūt supratote taip pat buvo Halcyon kompanijos gaminiai. Mes
dar kartą įsitikinome sistemos efektyvumu. Mes visi mokomės ir mokome vienodai
pagal tą pačią metodiką ir nardome su tokia pačia įranga, todėl ir RB80 nėra
kažkokia naujovė- tai tik standartinės mūsų įrangos dalis kuri nekeičia jokių
mūsų įprastų procedūrų. Todėl ir mūsų atveju: Jarrod Jablonski su Casey
McKinley atskrido iš Amerikos, Richard Lundgren iš Švedijos, aš iš Rusijos,
Liam Allen iš Australijos, JP Bresser iš Olandijos ir nekilo jokių problemų,
nors mes nardome skirtingose klimatinėse juostose ir dažnai visai skirtingose
vietose bei aplinkose. Mums pakako atsivežti viso labo keturis RB80, tai
sutaupė daug svorio video ir foto kameroms ir kitai įrangai. Mes keitėmės
įranga be jokių problemų, greitai ir efektyviai.
Ar buvo sunku
tiek laiko būti po vandeniu ?
Iš viso prie laivo padarėme 6
panėrimus. Nėrimai varijavo nuo sekliausių 107-108 m iki giliausių 132-135 m.
Vidutinius gylius skaičiavome kaip 112-113 m. Dugno laikai nuo minimalaus 20
min., kai Liam Allen ir Richard Lundgren panėrė pažiūrėti ir patikrinti
matomumą ir pritvirtinti plūduro virvę, iki 40 min. kai Jarrod Jablonski su
Casey McKinley ir Richard Lundgren apžiūrėjo visą laivą nuo forštevenio iki
achterštevenio, filmuodami ir atlikdami keletą nedidelių įsiskverbimų į laivo
vidų.Tiesą sakant tokie panėrimai yra ganėtinai sekinantys, vidutiniškai panėrimas užtrukdavo apie 280-300 min.
Kada video
medžiaga bus prieinama plačiajai auditorijai?
Mes nufilmavome pakankamai daug
video medžiagos, buvo naudojamos 3 kameros. JP Bresser filmavo su Canon MarkII,
be to mes naudojome profesionalią kamerą SONY su Gates boksu ir ypač didelio
kampo portu. Deja šią kamerą normaliai pavyko panaudoti tik paskutinio panėrimo
metu. J.Jablonski visus panėrimus filmavo su Contour kamera. Su šia kamera
nufilmuoti vaizdai nėra kokybiški, bet dėl jos nedidelių gabaritų ją patogu
naudoti kaip žvalgybinę kamerą. Filmavome ir iš rankų ir nuo skuterių. Šiuo metu
kelis epizodus galima pamatyti Facebook’e. Taip pat prasidėjo darbai prie
pilnametražinio dokumentinio filmo, kuriame bus daugybė įvairiausios medžiagos,
bet visa tai jūs pamatysite patys Discovery arba National Geogrpahic kanaluose.
Filmas turėtų pasirodyti šių metų pabaigoje, bet man sunku pasakyti kada
tiksliai, kadangi šiuose darbuose aš nedalyvauju.
Kokie planai
ateičiai ? Gabūt bus ekspedicija Baltijos jūroje prie mūsų krantų ?
Planų
turime ir kaip komanda ir kiekvienas asmeniškai. Kitais metais planuojama rimta
ekspedicija į Juodąją jūrą. Filmuosime ne tokius gilius, bet ne mažiau
istoriškai įdomius nuskendusius laivus. Šį darbą būtinai reikia padaryti ir kuo
greičiau, nes laivus ardo tiek gamta tiek ir narai.
Kaip suprantu klausimas dėl
Baltijos jūros yra asmeniškai man, na čia viskas gerokai paprasčiau. Nors tiesą
sakant paprasčiau kitoje pusėje t.y. prie Švedijos krantų. Richard Lundgren
įsigijo labai gerą laivą, kurį perdirbo ir pritaikė specialiai tam, kad ieškoti
ir nardyti prie nuskendusių laivų. Jis jau surado daugybę laivų, kai kurie iš
jų viduramžių. Taip, kad tam tikras projektas Baltijos jūroje vyksta nuolatos.
Aš žinau, kad Richard Lundgren labai domisi ir jūsų pakrante. Aš esu tikras,
kad mes viską suderinsime, surinksime gerą komandą ir jis atplauks čia su savo
laivu. Beje jūsųW30 gulintis netoli
uosto vartų, prie kurio mes nardėme praeitų metų pavasarį, man paliko labai
gerą įspūdį, buvo išties labai įdomu.
Ačiū už
interviu, lauksime vėl atvykstant pas mus.
Rezervinis reguliatorius
Rezervinis
reguliatorius
Peter Steinkoff
Kam jis
reikalingas ?
Paprastai kvėpavimui mes naudojame pagrindinį
reguliatorių kuris yra ant ilgos (2,1 m) žarnos. Dekompresijos metu, kvėpuodami
iš etapinių balionų naudojamės reguliatoriais esančiais ant jų. Jei ilgoji
žarna nenaudojama kvėpavimui, ji VISADA privalo būti prisegta prie dešiniojo
krūtinės D žiedo.
Jei iškyla problema, mes perduodame tą
reguliatorių kuris tikrai veikia t.y tą iš kurio patys kvėpuojame. Tokiu būdu
mes tikrai žinome, kad perduodame reguliatorių su tinkamomis tam gyliui
dujomis, tai labai svarbu, jei panėrimų metu naudojami skirtingi dujų mišiniai.
Perdavus pagrindinį reguliatorių, mums reikės
kažkuo kvėpuoti – mes turėsime pasinaudoti savo rezerviniu reguliatoriumi.
Kadangi savo rezerviniu reguliatoriumi mes naudosimės ekstrinėje situacijoje,
mums reikės surasti jį greitai ir jis visada turi būti toje pačioje vietoje.
Kaip tą padaryti:
Įranga
Rezervinio reguliatoriaus antroji pakopa kaba
mums po kaklu. Tam panaudojama guminė juostelė arba chirurginis bandažas.
Chirurginis bandažas glotnesnis, bet po kurio laiko jis ištįsta ir pradeda
trūkinėti. Guminė juostelė tarnaus mums ilgus metus, o nusipirkti jos galima
daugelyje sporto ar ūkinių prekių parduotuvių. Žinoma, jei norėsime juodos
juostelės teks truputį paieškoti.
Padarykite kilpą, kuri turi būti tokio ilgio, kad
reguliatorių galėtumėte pasiekti burna. Jis turi kabėti pakankamai arti smakro,
tačiau ne taip arti, kad trukdytų žiūrėti žemyn panėrimo metu.
Juostelė ar chirurginis bandažas tvirtinamas prie
antros pakopos plastikiniu tvirtinimo dirželiu, kaip ir antros pakopos
kandiklis. Jei naudojate guminę juostelę padarykite jos galuose mazgus, kad neišslystų.
Jei naudojate chirurginį bandažą, to daryti nebūtina.
Įsipainiojote ?
Dabar
įsivaizduokite, kad nėrimo metu kažkas įsipainiojo, apsisuko apiejūsų rezervinį reguliatorių, tačiau jūs to
nepastebite ir plaukiate toliau. Jeigu reguliatorius buvo pritvirtintas
nepatikimai, tvirtinimas gali nutrūktiir kadaprireiks, jūs nerasite
reguliatoriaus ten, kur jis privalo būti. Kai kurie narai naudoja kilpą
uždedamą ant kandiklio. Kaip jau buvo minėta prieš tai – tai ne pati geriausia
idėja. Iš tiesų, kai tik pradėjau užsiiminėti techniniu nardymu aš būtent taip
ir dariau, nes taip mane mokė. Po to kai rezervinis reguliatorius du kartus
iškrito iš tvirtinimo kilpos ir kai jo prireikus neradau, aš pradėjau naudoti
kitą tvirtinimo būdą.
Jei bandažas bus pritvirtintas plastikiniu
tvirtinimo dirželiu, jis tempsis, bet jūs nesugebėsite plaukti su tokia jėga
kad jį nutrauktumėte. Jei netikite, pabandykite tą padaryti sausumoje ir
suprasite kiek jėgų reikia šiam veiksmui.
Antros pakopos
pasirinkimas
Kadangi antroji pakopa kabės “aukštyn kojomis”,
yra didelė tikimybė kad gali prasidėti free flow (ypač panėrimo pradžioje, kai
staigiai įšokate į vandenį). Yra keli būdai šiai problemai spręsti:
1. Sumažinkite tarpinį slėgį pirmoje pakopoje
2. Naudokite “mažo produktyvumo” antras pakopas,
tokias kaip Scubapro R190
3. Jei naudojate “aukšto produktyvumo” reguliuojamą
antrą pakopą, užsukite ją iki minimalaus oro padavimo.
Mano mėgstamas variantas - trečiasis. Aš galiu
sumažinti oro padavimą, o jei po vandeniu man reikės iš šio reguliatoriaus
kvėpuoti ilgą laiką, aš galėsiu prisitaikyti oro padavimo stiprumą pagal savo
poreikius.
Šiuo metu rinkoje nemažai reguliatorių su
reguliuojamu oro padavimu ( Apex TX50/100/200, Apex ATX50/100/200, Apex
XTX50/100/200, Scubapro G250, Scubapro S600 ir kt.
Naudingos
smulkmenos
Apex ir kai kurie kiti gamintojai naudoja žarnos
apsaugą kuri montuojama prie antros pakopos. Nupjaukite jas, jos trukdo žarnai
išsilenkti tinkamu spinduliu.
Pasirinkdami guminės virvutės ar bandažo ilgį
įvertinkite, kostiumo ir neopreninio kapišono storį, jums reikės šiek tiek
didesnio ilgio.
Galite pasipraktikuoti “pagauti“ rezervinį
reguliatorių tik burna, nesinaudojant rankomis (Tai visai naudingas įgūdis).
Pabaigai
Naudojantis šia metodika, mes visada žinome kur
yra mūsų atsarginis reguliatorius ir mes galime būti 100 proc. tikri, kad
prireikus jis ten ir bus. Ko dar mums gali reikėti ?
Gerų panėrimų
Straipsnis išverstas maloniai leidus Kirill “CELT” Egorov ir
(www.decostop. ru) Vertė Andrius.